Daina Maslauskaitė

Baigiamojo darbo aiškinamojo rašto

juodraštinis variantas

Tapyba, VDA KF

AŠ – MES – PASAULIS

            Savo kūryba stengiuosi atskleisti savo subjektyvų pasaulį bei dažnai nematomus  mano ryšius su išoriniu pasauliu. Geriausia priemonė tam yra simbolis, nes jis turi itin didelę apibendrinamąją galią.

Kaip menininkei, man atrodo, kad yra prasminga pastebėti aplink mane arba savo viduje sukurti tokius motyvus ir jų kompozicijas, kurie būtų simbolinė mano vidinės patirties ir mano pasaulėvaizdžio išraiška. Pradėjau nuo iš kitos drobės pusės apšviestų monochrominių tapybos darbų, kuriais perteikiau vidinės žmogaus šviesos idėją. Dabar pasirinkau medžio plokštės lentą, ant kurios jungdama piešimą ir tapybą stengiuosi išreikšti savo vidines pajautas, išgyvenimus, atradimus ir ieškojimus. Juos visus pavadinau – AŠ – MES – PASAULIS.

AŠ

Kad aš – tai aš, pirmą kartą suvokiau, kai buvau mažas vaikas. Laiko atžvilgiu tai buvo tik akimirka, bet ji buvo labai svarbi ir jaudinanti, nes pirmą kartą supratau, kad esu, t.y. išskyriau save mane supančioje aplinkoje. Tai buvo ne ego, bet tylus vidinis išgyvenimas, apie kurį dabar pirmą kartą pasakoju.

Tai nutiko prie jūros ant smėlio stipriai kaitinant saulei. Gal trejų metukų žaidžiau su smėliu kopose. Vieną akimirką  išvydau savo šešėlį smėlyje ir tyliai bet labai smarkiai apsidžiaugiau dėl to kad esu ten kur esu! Džiugesiu užsipildžiau visa visa. Man tai buvo įvykis!

Ir štai šie trys nauji paveikslai, kuriuos noriu priskirti prie „aš“, nes juk pradėjau nuo vaikystės. Tai juk aš taip stovėjau ir žiūrėjau į švytinčią saulėtą erdvę prie jūros, ir aš atsimenu tą veido pojūtį. Tai juk aš pašokdavau aukštai į orą, apimta veržlaus polėkio ar didelio džiaugsmo, ir aš atsimenu tuos šiurpuliukus, nubėgdavusius per visą mano kūną. Todėl tokia labai svarbi yra ta erdvė už vaiko figūros šiuose trijuose kūriniuose. Į ją žvelgia ta maža mergaitė,  jos klauso susidomėjusi. Ką gi sako šitai mergaitei Pasaulis? Ko ji turėtų pasimokyt? Gal tiesiog klausytis, gal tiesiog džiaugtis, o gal pakovot už savo idealus ar svajones? Gal išmokt gyvent harmoningai su savimi ir su išoriniu pasauliu, pirmiausia, su pačiais artimiausiais žmonėmis ir su gamta? Harmoningai su kitais, bet neatsisakant savo harmoningų svajonių, idėjų ir sumanymų, o juos būtinai įgyvendinant… Manau, kad vaikas man yra mokinio simbolis. Aš stengiuosi mokytis iš šio pasaulio, kuriame gyvenu, stengiuosi įsižiūrėti ir klausytis. Kartais jam mojuoju, kai reikia ir pakovoju.

Trijuose darbuose ant medžio pasirinkau mažos mergaitės (savo mažametės dukros) realistinį motyvą. Vaiko motyvą pasirinkau labai sąmoningai, nes jis man geriausiai perteikia mano pajautimą, kas yra tas vidinis „aš“. Vidinį „aš“ suprantu, kaip vidinę žmogaus kokybę, kokia dažniausiai yra pas vaikus (atmetus vaikų ego). Man atrodo, kad „aš“ – tai žmogaus vidinė stiprybė, ramybė ir balansas, tam tikras užtikrintumas tuo, ką darau, gyvumas, kai širdis sprendžia akimirksniu ir daro, tveria be jokių vidinių „stop“‘ų. Na, kaip vaikas, bet ne vaikas. Domiuosi vaikais, juos stebiu, semiuosi iš jų įkvėpimo ir labai noriai juos tapau ir piešiu. Manau, kad iš jų galiu mokytis didesnio spontaniškumo, lengvumo ir ekspresyvumo ir dar daug ko.                                  

MES

Kai yra daugiau nei vienas žmogus, tai jau yra „mes“. Žmogaus psichikos tyrinėjimai atskleidžia, kad mes esam „padaryti“ iš kitų žmonių, o pirmiausia – iš mamos ir tėčio. Remiantis pasaulio sukūrimo mitologija pirmasis „mes“ buvo pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Savaip interpretavau šį mitologinį archetipinį vaizdinį ir sukūriau du kūrinius, kuriuose, remdamasi savo dar vaikystėje patirtais išgyvenimais, stengiausi pavaizduoti savo idealų vyrą ir idealią moterį.

Šiuose darbuose stengiuosi kalbėti simboliais, t.y. atskirom detalėm priskirdama tam tikrą reikšmę. Pavyzdžiui, užmerktos akys reiškia klausymąsi, įsiklausymą tiek į savo, tiek ir į kito žmogaus esybę, ryšį su savo vidine tyla. Plačiai atmerktos akys reiškia žingsnį iš vidaus į išorę, sieloje gimusio impulso įkūnijimo veiksmą, ir taip kuriamą pasaulį. Atmerktos akys – tiltas tarp vidaus ir išorės bei vidinio savo subjektyvaus sielos pasaulio atvėrimosimbolis. Rutulys, arba sfera, simbolizuoja vyro ir moters bendrai kuriamą harmoningą pasaulį, o juosta simbolizuoja poros bendrumą ir artumą, meilę.

Kas galėtų būti pats brangiausias, šviesiausias ir skaidriausias dalykas, kuris yra svarbus abiems, ir vyrui, ir moteriai? Tai – kažkas, kas apjungia juos abu, kažkas, kuo jie abu tiki, ką abu myli. Įsivaizduoju, kad kiekvienas šiuolaikinis žmogus geba kurti save ir savo buvimą, savo santykį su kitais, savo pasaulį ir bendrą pasaulį su kitu žmogumi (kitais žmonėmis). Turbūt kaip pirmiesiems žmonėms perdaviau per daug dieviškų galių;), tačiau tokie yra mano naujų laikų  Adomas ir Ieva. Įsivaizduoju, kad kiekviena mintis, žodis ir veiksmas sukelia vibracijas per visą erdvę, ir ją keičia. O dabar aš užmerkiu akis ir stengiuosi savy apčiuopti skaidriausią ir šviesiausią būseną.. Staiga viduje atgyja vienas brangiausių vaikystės prisiminimų. Tai buvo įvykis, kuris many sutvėrė tą skaidrumo pojūtį, dabar aš jį atgaivinu savo viduje ir jame būdama atmerkiu akis ir tapau:

Pamenu vieną nuostabią saulėtą dieną, kai pirmą kartą (kiek sąmoningai atsimenu) visa savimi pajaučiau mamą ir tėtį. Man buvo gal tik kokie du metukai. Buvo toks pat gražus kvepiantis pavasaris, kaip dabar, ir jau žydėjo obelys. Tėtis atplukdė mus su mama kateriu prie nuostabaus upės kranto,  mama patiesė baltą staltiesę po žydinčia obelimi ir įpylė puodelį pieno. Tada mano tėtis man pagavo mažytę žuvelę, tiesiog stiklainyje. Ji taip tviskėjo saulėje, jog mano džiaugsmui nebuvo ribų. Stebėjausi tėčio sugebėjimu gaudyti žuveles, o po to tiesiog paleidau ją atgal į upę.. Viską prisimenu šviesioje tyloje ir ramybėje. Šiandien aš suvokiu, kad tą dieną aš gavau pačią brangiausią dovaną – mano vidinio pasaulio pamatus…

Mano tėvų erdvė iš šio visuomet gyvo manyje prisiminimo be abejonės yra mano Adomo ir Ievos paveiksluose. O skaidri sfera ir balta juosta jiems, tada dar jauniems tėvams, buvau aš – jų mažas naujas žmogutis, jų naujo pasaulio, kurį jie abu kūrė, pradžia. Jautriai laikė apglėbę, su nuostaba žvelgė į naują gyvybę. Dar visu kūnu jaučiu tos skaisčiai saulėtos dienos skaidrų švytėjimą, ir visada gyvena manyje tėtis ir mama, apšviesti saulės. Mano tėtis…Mano mama… Abu lyg iš Rojaus sodo. Tik vietoj pažinimo obuolio laiko skaidrų rutulį – naujo pasaulio simbolį.

Kitas „mes“, kuris man įdomus, nes realiai išgyventas ir tebėra išgyvenamas – tai Motina ir vaikas. Be to, šis „mes“ labai natūraliai įsilieja į dar vieną „mes“ – į moterų (draugių ir sesių) ratą. Motinos su vaiku bei moteriško „mes“‘ų temai priskyriau du didelio formato kūrinius – „Moteriško pasaulio vizija arba kasdienybės poezija“ ir „Motinystė“ .

Kūrinys „Moteriško pasaulio vizija arba kasdienybės poezija“ paliečia moters kasdienybėje temą. Šis kūrinys man ir kasdieniškas ir tuo pačiu nekasdieniškas. Jis man kaip svajonė ar oazė, kurioje gera būti. Motiniška globa, seserys, draugės – svajonių įkvėpėjos ir sergėtojos. Kas atspės tas svajones, kas jas pagaus..? Kas perskaitys? Moteriškoj svajonių erdvėj nėra nieko neįmanomo. Galima pabandyt skraidyt, galima iki soties mėgautis tuo, kas gražu ir kas patinka (pavyzdžiui, gražiomis suknelėmis). O galima tiesiog gulėti visiškai nuogai ir žvelgti į erdvę niekur neskubant…tiesiog būti.

Svajones su kasdienybės rutina meistriškai sujungia mano draugė fotografė ir dviejų vaikų mama Giedrė Rein. Šiuose jos žodžiuose yra labai daug bendro su mano moters kasdienybėje tema:

„Kasdienis rojus susideda iš žemiškų smulkmenų, kurios ir gniuždo, ir liudija mūsų kasdienybės šventumą. Kai eilinį kartą einu per svetainę ir renku flomasterio kamštelius, dvi poras batų, monstrų žaidimo korteles, išsikrovusį elementą, guminį vėžlį, suglamžytą popierėlį nuo saldainio… Suprantu, kad galiu į visa tai žiūrėti, kaip į kasdieninio gyvenimo nuolaužas. Arba galiu rinktis ieškoti lobių prasmės. Tuomet regiu ne tik kitiems priklausančius daiktus, bet ir visą grožį, džiaugsmą ir lobius, kurie tiesiogine žodžio prasme guli man po kojomis. Tokia mano kasdienybės poezija, ji leidžia nors šiandien man pasijusti rojuje.“

PASAULIS

                     Įsivaizduoju, kad visas išorinis pasaulis – tai didesnė visuma, o aš – mažesnė, tik įvairiausiais ryšiais įjungta į tą didesnę. Kaip gėlės žiedas – tobula gamtos forma – yra mažesnė visuma, o gamta – didesnė. Buvimas šiame pasaulyje man yra paslaptis, kuri skatina mane jį pažinti, pirmiausia pažįstant save pačią. Mane uždega įsivaizdavimas, kad egzistuoja didžiulis beribis pasaulis, kurio dalimi esu aš – dulkelė ant smiltelės, bet esu. Kodėl veržiuosi pažinti save ir pasaulį?… Nežinau kodėl, tik kažkodėl nepasimiršta ir vis iškyla vienas pojūtis, kurį nežinau, kaip perteikti žodžiais…Na, galėčiau nebent palyginti su stipriu įsimylėjimu ir dėl jo atsirandančiu veržimusi į meilės begalybę, į kažkokią neįmanomybę ar nežinomybę, lyg į savo pačios potencialumą…. Ir dar veda noras atrasti nauja – taip įdomiau, daugiau netikėtumų..

                     Kaip vienas iš tokių netikėtumų man buvo ir tebėra piešimas ant gaublių. Aš visada žavėjausi apskritimais, sferomis, apvaliomis formomis, ir staiga – topt – gaublys! Tada dar neįsivaizdavau, gal dar ir dabar neįsivaizduoju, kad būtent jis atneš įdomių ir netikėtų kūrybinių atradimų. Iš pradžių jaučiausi keistai, piešdama ant apvalios formos, kuri vis slenka į šoną, sukasi, ritasi. Bet, ko gero, pats netikėtumo pojūtis nugalėjo. Įkvėpė vaikų, sėdinčių ant pusiaujo, nuleidusių kojas į vandenyną ir kremtančių bandeles, motyvas. Ojoj, ir tada staiga prisiminiau badaujančių vaikų ir trečio pasaulio šalių pasaulines problemas. Ach, kad nepritrūktų jiems visiems bandelių, bent nupiešiu, pamaniau… Viduje iškart prabudo motiniškas rūpestis vaikais … ir nupiešiau visą dubenį – tegu bus pasaulinės vaišės! ach, tas gaublys!

                     Nupiešusi, atrodytų tiek nedaug, viduje išgyvenau globalias vaikų badavimo problemas.. Tada sustojau, nes reikėjo padaryti pertrauką. Turbūt juokiatės iš manęs, kad sustojau po keleto nupieštų figūrėlių. Ne, iš tikrųjų nesustojau, tik morališkai ruošiuosi naujiems nuotykiams su gaubliu! Taip, nes išeitų, jog kad ir ką imčiau piešti ant gaublio, tą tektų suvokti globaliai, t.y. viso pasaulio mastu, ne mažiau! Suprantat, ką tai reiškia? Kaip kūrėjui tai reiškia daugybę kartų didesnį vidinį išgyvenimų krūvį. Kaskart, kai prisiliečiu prie gaublio, šiek tiek nustėru. Juk tai – Žemė, visa žmonija! Visi Mes, visi AŠ – visas Pasaulis!!! Emocinis krūvis milžiniškas. Viena vertus, negaliu užmerkt akių prieš visas pasaulines problemas – neišvengiamai matau ir jaučiu visą negailestingą Pasaulio realybę, o iš kitos pusės negaliu išduoti savo romantiškosios pusės – savo vidinių idealų, kuriais tikiu. Nujaučiu, kad mano idealai kartu su negailestingu Pasaulio realybės patyrimu įgyja naują gylį tolesnei kūrybinei paieškai. Taip gaublys, kaip netradicinis piešimo pagrindas, 4D drobė sukūrė netikėtą papildomą kontekstą kūrybai, paskatino ieškoti naujo santykio tarp paviršiaus kontekstualios prasmės (Žemė – kaip mūsų visų planeta – MES) ir mano vidinio (t.y. Aš) meninio matymo. Lyg simboliškai atsirado su aitvaru per Pasaulį bėgantis berniukas. O tada pati gaublio esmė pagimdė dar vieną idėją dialogui su pačiu žiūrovu. Pririšau pieštuką prie dar nenupiešto gaublio. Tai – kvietimas į kūrybinį procesą įsitraukti kitą žmogų – į Pasaulio tvėrimo procesą čia ir dabar. Juk nuo mažų dalykų gimsta dideli. Tai – galimybė unikaliam dialogui. Beje, šis tuščias gaublys jau nutapytas. Jį per karantiną nutapė vaikai, o pats tapymo procesas įamžintas mano sukurtame filme „Aš-Mes-Pasaulis“.